|
Auksinės mintys iš valstybinio lietuvių kalbos egzamino
R.Granausko kūryboje žmogus buvo neatsiejamas nuo gyvulių ir nuo kaimo tradicijų.
Poetas buvo suaugęs su namais ir kloniais.
Šviesa verčia žmogų siekti vis plačiau ir daugiau.
J. Marcinkevičius gąsdina skaitytoją daugtaškiu.
Skaitytojas sužino apie namus, kuriuose ir tūno lyrinis subjektas.
Duona - šventas ir ilgą kelią prakeliavęs patiekalas.
Visai neseniai Lietuvoje augo graži, didinga gėlė - tai Vytautas Mačernis.
Liudas Vasaris pakėlė sutanos skverną ir parodė savo tikrąjį veidą.
Vidurnakčio tyloj išsiskleidė Antano Baranausko pumpuras.
Iš meilės tėvynei galima nugraužti medį.
Laikui bėgant aš artimiau susipažinau su tuo svečiu ir supratau, kad tai mano močiutė.
„Daėjau“ iki kitos meilės rūšies - tai meilė tarp šeimos narių.
Turbūt močiutei plyštų širdis iš džiaugsmo, kad kiekvieną minutę esate pasiruošęs padėti jai.
Sportininkas pasiekia daug geresnių rezultatų sporto srityje, jei jis pats jaučia meilę savo sirgaliams, galbūt net savo šuniui.
Jos veidas nušvisdavo, lūpos išsilenkdavo.
Manoma, kad pirma atsirado Adomas, vėliau jam išėmė inkstą ir sukūrė Ievą.
Kiti mano, kad atsiradus beždžionei, po truputį pradėjo vystytis žmogus.
Dar po 30 m. išvis pasensiu, nupliksiu, susiraukšlėsiu kaip koks surūgęs obuolys.
Kai obuoliai gulėjo šalia, ant žemės, jos buvo tarsi močiutė.
Į pasaulį kasdien ateina vis naujų gyvybių, o senosios traukiasi!
Tiškevičiai, nors ir aristokratai, buvo inteligentiški žmonės.
Veronika buvo išdidi ir nusiskandino kaip tankistas.
Po kiemą vaikštinėjo vištos, antys ir kitoks šlamštas.
Vingių Jonas nepatiko ir Katrei, ir Žemaitei...
|
